Gyveno vienas turtingas vaizbūnas. Jis turėjo sūnų. Tam sūnui užaugus, mirė motina. Jinai savo sūnui nieko nepaliko. Sūnus, nuėjęs ant kapų, pradėjo verkti:
– Motina motina, dėl ko man nieko nepalikai?
Motina atsiliepė:
– Aš tau palikau rykštelę. Ko tik tu norėsi, pašmikštuok su ja, tai viską ir turėsi: arklį, ratus ir visą ūkę.
Motina tik jam prisakė nekalbėti septynius metus.
Vieną sykį jis, eidamas per miestą, sutiko važiuojant karalių. Karalius jam sako:
– Duok kelią!
Jis neduoda. Vėl karalius suriko:
– Duok kelią!
Jis gi tik sušvilpė ir stovi. Tada karalius išsiėmė diržą ir sudavė jam tris kartus. Jis vis stovi ir švilpia. Karalius perpykęs paėmė tą vaizbūno sūnų ir pasodino kalinyje ant metų. Kalinys gi buvo karaliaus namuose.
Tas karalius turėjo tris dukteris. Viena karaliaus duktė – vyresnioji – nešė tam vaizbūno sūnui valgyt pusrytį, antra nešė jam pietus, trečia nešė vakarienę. Tai trečiai labai patiko vaizbūno sūnus. Ji visaip jį kalbino kalbino ir neprikalbino. Jis tik švilpė, daugiaus nieko.
Vieną sykį karalius visas tris savo dukteris nusūdijo ant smako prarijimo. Vyresnioji duktė nunešė į kalinį pusryčius ir sako:
– Dabar sudiev, daugiaus gal nesimatysim.
Puolė ant kelių ir pradėjo verkti, bet vaizbūno sūnus nieko nesakė, tik sušvilpė ir nuėjo. Per pietus dvyliktoje adynoje jis pavalgė, sušmikštavo su rykščiuke – atsidarė jam durys, atsirado prie jo didelis arklys, kardas, gražūs drabužiai. Jis užsėdo ant arklio ir nujojo prie jūrių. Žiūri – smako tarnai pradėjo mėtyti akmenines skiedras ir sako:
– Žiūrėk, tavo tėvo dvaras dega, – kad jis pasiskubintų nujot, pakol smakas išlįs iš jūrių.
Bet jis neklausė, prijojo prie jūrių. Žiūri – išlenda iš jūrių smakas su penkiomis galvomis. Vaizbūno sūnus nukirto, nukirto žalčiui visas galvas ir karalaitę išgelbėjo nuo smako prarijimo. Karalaitė prašė tą vaizbūno sūnų ant pietų. Jis sako:
– Aš pas tavo tėvą geriu ir valgau už tris plėtis mati prajop.
Karalaitė parėjo namon. Likusi dvi karalaiti klausė jos:
– Kas tave išgelbėjo nuo smako?
Karalaitė sako:
– Atjojo vienas ricierius ant didelio arklio ir nukirto smakui visas galvas ir išgelbėjo mane. Jis teip sakė: „Už tris plėtis mati prajop“.
Karalius, ėmęs knygą, pradėjo ieškoti. Visą išvartęs, nerado tokios pavardės ir vardo.
Dabar ant antros dienos reikia antrai karalaitei eiti ant smako prarijimo. Ji nunešė pietų į kalinį vaizbūno sūnui, puolė ant kelių, pradėjo verkti, pasakė jam sudiev. Jis nieko neatsakė, tik sušvilpė ir išėjo. Pavalgęs pietus, pašmikštavo su rykšte – atsidarė durys, atsirado jam arklys, kardas, drabužiai. Jis užsėdo ant arklio ir joja. Vėl smako tarnai mėto akmenis ir sako:
– Žiūrėk, tavo tėvo dvaras dega, dvaras dega!
Bet jis nesustojęs nujojo ant jūrių kranto. Išlindo smakas iš jūrių su aštuoniomis galvomis. Tasai smakui visas galvas nukapojo ir antrąją išgelbėjo. Karalaitė sako:
– Prašom ant pietų!
Jisai atsakė:
– Aš pas tavo tėvą geriu ir valgau [už tris plėtis] mati prajop.
Karalaitė parėjo namo. Tėvas labai apsidžiaugė ir klausė:
– Kas tave išgelbėjo?
Karalaitė sako:
– Toks puikus ricierius. Jis teip sakė: „Už tris plėtis mati prajop“.
Karalius išvertė visą knygą ir nerado tokio žmogaus.
Dabar ant trečios dienos reikia trečiai karalaitei eiti ant jūrių kranto. Karalaitė nuėjo į kalinį pas vaizbūno sūnų. Girdi, kad jis balsiai meldžiasi. Ji ir eina. Pradarė duris, o jis, puolęs prie durų, pradėjo rėkti:
– Kaip tu išdrįsai eiti, kada aš meldžiuos? Bet jei prižadėsi niekam nesakyti, kad aš moku kalbėti, tai išgelbėsiu nuo smako ir tave.
Karalaitė prižadėjo. Jai nuėjus prie jūrių, vaizbūno sūnus sumušė kelius sykius į žemę su rykščiuke – tuojaus atsirado didelis arklys, drabužiai. Jis nujojo prie jūrių, žiūri – išlenda smakas su dvylika galvų. Smakas sako:
– Tu mano visus brolius iškapojai, bet dabar mūsų neiškaposi.
O jisai pradėjo kapoti, tik, paskutinę [galvą] kertant, nusikirto sau ranką. Karalaitė užmovė jam ant rankos žiedą ir surišo su šilkine nosine ranką. Jo ta karalaitė prašė jį ant pietų. Jis gi teip pat sakė:
– Už tris plėtis mati prajop.
Karalaitė parėjo namon. Karalius klausia:
– Kas išgelbėjo tave?
Ji sako:
– Atjojo toks didelis ricierius, gražiai apsirėdęs.
Tėvas klausia:
– Ar prašei ant pietų?
– Prašiau – kad jis neeina.
– Nu, ką jis sako?
– Kad už tris plėtis mati prajop.
Karalius pradėjo žiūrėti į knygas ir rado „už tris plėtis mati prajop“. Tada karalius nuėjo į kalinį pas vaizbūno sūnų, bet tasai miegojo, prie savęs gi turėjo kardą, kamanas, ant rankos žiedą ir ranka buvo surišta su šilkine nosine. Karalius, puolęs ant kelių, pradėjo verkti ir dėkavoti jam, kad visas jo dukteris išgelbėjo. Paskui pašaukė ir dukteris. Vaizbūno sūnus sako karaliui:
– Nevertas esu, kad karalius prieš mane lenktųs.
– Kaip aš nesilenksiu, kad išgelbėjai mano dukteris.
Dabar jisai sako:
– Eisiu pažiūrėti savo arklio.
Išėjo, paglostė arklį, tik šmakšt ir joja. Karalius persigando, puolė ant kelių, bet jis sako:
– Nebijokit, aš tuojaus parjosiu: joju pažiūrėti savo tėvo.
Karalius prašė, kad sugrįžtų, žadėjo už jo leisti savo dukterį. Jisai pažadėjo grįžti. Radęs savo tėvą dvare kiaules beganantį, atėmė jį ir parsivedė pas karalių. Tada jau buvo vestuvės. Ir aš ten buvau. Man nupirko stiklinius čebatėlius. Per vestuves buvo pašalas, tik aš išėjau ant lauko – ir sudužo mano čebatėliai, ir atsiradau čia ant krasės besėdinti ir pasaką bekalbanti.
Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 2 / surinko Jonas Basanavičius; parengė Kostas Aleksynas; įvadą parašė Leonardas Sauka; paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. Nr. 90.
There once lived a rich merchant. He had a son. When the son had grown up, his mother died. She left her son nothing. The son went to her grave and began to weep:
– Mother, mother, why did you leave me nothing?
His mother answered:
– I left you a little rod. Whatever you wish for, swish it, and you will have it all: a horse, a carriage and a whole farm.
His mother only told him not to speak for seven years.
Once, walking through the town, he met the king driving by. The king said to him:
– Make way!
He did not make way. Again the king shouted:
– Make way!
But he only whistled and stood there. Then the king took off his belt and struck him three times. He just kept standing and whistling. The furious king took the merchant’s son and locked him up in prison for a year. The prison was in the king’s own house.
The king had three daughters. The eldest brought the merchant’s son his breakfast, the second his lunch and the third his supper. The third one liked the merchant’s son very much. She tried every way to get him to talk, but she could not. He only whistled, nothing more.
One day the king sentenced all three of his daughters to be swallowed by a dragon. The eldest daughter brought breakfast to the prison and said:
– Farewell now, perhaps we shall never see each other again.
She fell to her knees and began to weep, but the merchant’s son said nothing; he only whistled and walked away. At noon, at twelve o’clock, he ate his lunch and swished his little rod – the door opened, and before him appeared a great horse, a sword and fine clothes. He mounted the horse and rode to the sea. He looked – the dragon’s servants began throwing stone chips and saying:
– Look, your father’s manor is on fire! – so that he would hurry home before the dragon came out of the sea.
But he did not listen and rode on to the sea. He looked – out of the sea came a dragon with five heads. The merchant’s son cut off all the serpent’s heads and saved the princess from being swallowed by the dragon. The princess invited the merchant’s son to dinner. He said:
– I eat and drink at your father’s – „už tris plėtis mati prajop“.
The princess went home. The two other princesses asked her:
– Who saved you from the dragon?
The princess said:
– A knight came riding on a great horse, cut off all the dragon’s heads and saved me. He said: „už tris plėtis mati prajop“.
The king took his book and began to search. He leafed through all of it but found no such name or surname.
On the second day the second princess had to go to be swallowed by the dragon. She brought lunch to the merchant’s son in prison, fell to her knees, began to weep and said farewell to him. He answered nothing, only whistled and went out. After lunch he swished his rod – the door opened, and a horse, a sword and clothes appeared. He mounted the horse and rode off. Again the dragon’s servants threw stones and said:
– Look, your father’s manor is on fire, the manor is on fire!
But without stopping he rode to the seashore. Out of the sea came a dragon with eight heads. He chopped off all the dragon’s heads and saved the second princess. The princess said:
– Please come to dinner!
He answered:
– I eat and drink at your father’s – „už tris plėtis mati prajop“.
The princess went home. Her father was overjoyed and asked:
– Who saved you?
The princess said:
– A splendid knight. He said: „už tris plėtis mati prajop“.
The king leafed through the whole book and found no such person.
On the third day the third princess had to go to the seashore. She went to the merchant’s son in prison and heard him praying aloud. She went in anyway. She opened the door, and he rushed to it and began to shout:
– How dare you come in while I am praying? But if you promise to tell no one that I can speak, I will save you from the dragon too.
The princess promised. When she had gone to the sea, the merchant’s son struck the ground a few times with his rod – at once a great horse and clothes appeared. He rode to the sea and looked – out came a dragon with twelve heads. The dragon said:
– You chopped off all my brothers’ heads, but you won’t chop off ours.
And he began to chop, but as he cut off the last head, he cut his own hand. The princess put a ring on his hand and bound it with a silk handkerchief. The princess invited him to dinner. He said the same:
– „už tris plėtis mati prajop“.
The princess went home. The king asked:
– Who saved you?
She said:
– A tall knight came riding, beautifully dressed.
Her father asked:
– Did you invite him to dinner?
– I did, but he won’t come.
– Well, what does he say?
– „už tris plėtis mati prajop“.
The king began to search his books and found „už tris plėtis mati prajop“. Then the king went to the merchant’s son in prison, but he was asleep; beside him lay the sword and the bridle, the ring was on his hand, and his hand was bound with a silk handkerchief. The king fell to his knees, began to weep and thanked him for saving all his daughters. Then he called his daughters too. The merchant’s son said to the king:
– I am not worthy of a king bowing before me.
– How could I not bow, when you saved my daughters?
Then he said:
– I’ll go and look at my horse.
He went out, stroked the horse, and whoosh – off he rode. The king was frightened and fell to his knees, but he said:
– Don’t be afraid, I’ll be right back: I’m riding to see my father.
The king begged him to return and promised him his daughter’s hand. He promised to come back. He found his father herding pigs at a manor, took him away and brought him to the king. And then there was a wedding. I was there too. They bought me little glass boots. During the wedding there was a frost; as soon as I stepped outside, my little boots shattered – and here I am, sitting on a chair and telling you this tale.
Source: Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 2 / surinko Jonas Basanavičius; parengė Kostas Aleksynas; įvadą parašė Leonardas Sauka; paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. Nr. 90. Translated from Lithuanian by Artihost.
Es lebte einmal ein reicher Kaufmann. Er hatte einen Sohn. Als der Sohn erwachsen war, starb die Mutter. Sie hinterließ ihrem Sohn nichts. Der Sohn ging zu ihrem Grab und begann zu weinen:
– Mutter, Mutter, warum hast du mir nichts hinterlassen?
Die Mutter antwortete:
– Ich habe dir eine kleine Gerte hinterlassen. Was du dir auch wünschst – schwing sie, und du wirst alles haben: ein Pferd, einen Wagen und einen ganzen Hof.
Die Mutter befahl ihm nur, sieben Jahre lang nicht zu sprechen.
Einmal ging er durch die Stadt und begegnete dem König, der vorbeifuhr. Der König sagte zu ihm:
– Mach Platz!
Er machte keinen Platz. Wieder rief der König:
– Mach Platz!
Er aber pfiff nur und blieb stehen. Da nahm der König seinen Gürtel und schlug ihn dreimal. Er blieb stehen und pfiff weiter. Der zornige König nahm den Kaufmannssohn und sperrte ihn für ein Jahr ins Gefängnis. Das Gefängnis war im Haus des Königs.
Der König hatte drei Töchter. Die älteste brachte dem Kaufmannssohn das Frühstück, die zweite das Mittagessen, die dritte das Abendessen. Der dritten gefiel der Kaufmannssohn sehr. Sie versuchte auf jede Weise, ihn zum Reden zu bringen, doch es gelang ihr nicht. Er pfiff nur, sonst nichts.
Eines Tages verurteilte der König alle drei Töchter dazu, vom Drachen verschlungen zu werden. Die älteste Tochter brachte das Frühstück ins Gefängnis und sagte:
– Leb wohl, vielleicht sehen wir uns nie wieder.
Sie fiel auf die Knie und weinte, doch der Kaufmannssohn sagte nichts, er pfiff nur und ging. Mittags um zwölf aß er und schwang seine Gerte – die Tür ging auf, und vor ihm standen ein großes Pferd, ein Schwert und schöne Kleider. Er stieg aufs Pferd und ritt ans Meer. Da sah er: Die Diener des Drachen warfen Steinsplitter und riefen:
– Schau, der Hof deines Vaters brennt! – damit er nach Hause eilte, bevor der Drache aus dem Meer kam.
Doch er hörte nicht auf sie und ritt ans Meer. Da sah er: Aus dem Meer kam ein Drache mit fünf Köpfen. Der Kaufmannssohn schlug ihm alle Köpfe ab und rettete die Prinzessin. Die Prinzessin lud den Kaufmannssohn zum Essen ein. Er sagte:
– Ich esse und trinke bei deinem Vater – „už tris plėtis mati prajop“.
Die Prinzessin ging nach Hause. Die beiden anderen Prinzessinnen fragten sie:
– Wer hat dich vor dem Drachen gerettet?
Die Prinzessin sagte:
– Ein Ritter kam auf einem großen Pferd geritten, schlug dem Drachen alle Köpfe ab und rettete mich. Er sagte: „už tris plėtis mati prajop“.
Der König nahm sein Buch und begann zu suchen. Er blätterte es ganz durch, fand aber keinen solchen Vor- und Nachnamen.
Am zweiten Tag musste die zweite Prinzessin zum Drachen gehen. Sie brachte dem Kaufmannssohn das Mittagessen ins Gefängnis, fiel auf die Knie, weinte und nahm Abschied. Er antwortete nichts, pfiff nur und ging hinaus. Nach dem Essen schwang er die Gerte – die Tür ging auf, und Pferd, Schwert und Kleider erschienen. Er stieg aufs Pferd und ritt los. Wieder warfen die Diener des Drachen Steine und riefen:
– Schau, der Hof deines Vaters brennt, der Hof brennt!
Doch er ritt, ohne anzuhalten, ans Meeresufer. Aus dem Meer kam ein Drache mit acht Köpfen. Er hieb ihm alle Köpfe ab und rettete die zweite Prinzessin. Die Prinzessin sagte:
– Komm bitte zum Essen!
Er antwortete:
– Ich esse und trinke bei deinem Vater – „už tris plėtis mati prajop“.
Die Prinzessin ging nach Hause. Ihr Vater freute sich sehr und fragte:
– Wer hat dich gerettet?
Die Prinzessin sagte:
– Ein prächtiger Ritter. Er sagte: „už tris plėtis mati prajop“.
Der König blätterte das ganze Buch durch und fand keinen solchen Menschen.
Am dritten Tag musste die dritte Prinzessin ans Meeresufer gehen. Sie ging ins Gefängnis zum Kaufmannssohn und hörte, dass er laut betete. Sie ging trotzdem hinein. Sie öffnete die Tür, und er stürzte zur Tür und schrie:
– Wie kannst du es wagen hereinzukommen, während ich bete? Aber wenn du versprichst, niemandem zu sagen, dass ich sprechen kann, rette ich auch dich vor dem Drachen.
Die Prinzessin versprach es. Als sie ans Meer gegangen war, schlug der Kaufmannssohn ein paarmal mit der Gerte auf den Boden – sofort erschienen ein großes Pferd und Kleider. Er ritt ans Meer und sah: Ein Drache mit zwölf Köpfen kam heraus. Der Drache sagte:
– Du hast allen meinen Brüdern die Köpfe abgeschlagen, aber uns schlägst du sie nicht ab.
Er aber begann zu hauen, doch beim letzten Kopf schnitt er sich in die eigene Hand. Die Prinzessin steckte ihm einen Ring an und verband die Hand mit einem seidenen Tuch. Die Prinzessin lud ihn zum Essen ein. Er sagte wieder:
– „už tris plėtis mati prajop“.
Die Prinzessin ging nach Hause. Der König fragte:
– Wer hat dich gerettet?
Sie sagte:
– Ein großer Ritter kam geritten, schön gekleidet.
Der Vater fragte:
– Hast du ihn zum Essen eingeladen?
– Ja, aber er kommt nicht.
– Nun, was sagt er?
– „už tris plėtis mati prajop“.
Der König suchte in seinen Büchern und fand „už tris plėtis mati prajop“. Da ging der König ins Gefängnis zum Kaufmannssohn, doch der schlief; neben ihm lagen Schwert und Zaumzeug, an seiner Hand steckte der Ring, und die Hand war mit dem seidenen Tuch verbunden. Der König fiel auf die Knie, weinte und dankte ihm, dass er alle seine Töchter gerettet hatte. Dann rief er auch seine Töchter. Der Kaufmannssohn sagte zum König:
– Ich bin es nicht wert, dass sich ein König vor mir verneigt.
– Wie sollte ich mich nicht verneigen, wo du meine Töchter gerettet hast?
Da sagte er:
– Ich gehe nach meinem Pferd sehen.
Er ging hinaus, streichelte das Pferd, und hui – ritt er davon. Der König erschrak und fiel auf die Knie, doch er sagte:
– Habt keine Angst, ich bin gleich zurück: Ich reite, um meinen Vater zu sehen.
Der König bat ihn zurückzukehren und versprach ihm seine Tochter zur Frau. Er versprach zurückzukommen. Er fand seinen Vater, der auf einem Gut Schweine hütete, holte ihn und brachte ihn zum König. Dann wurde Hochzeit gefeiert. Ich war auch dabei. Man kaufte mir gläserne Stiefelchen. Bei der Hochzeit war Frost; kaum trat ich hinaus, zersprangen meine Stiefelchen – und nun sitze ich hier auf dem Stuhl und erzähle dieses Märchen.
Quelle: Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 2 / surinko Jonas Basanavičius; parengė Kostas Aleksynas; įvadą parašė Leonardas Sauka; paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. Nr. 90. Aus dem Litauischen übersetzt von Artihost.
Había una vez un mercader rico. Tenía un hijo. Cuando el hijo creció, murió su madre. Ella no le dejó nada. El hijo fue a su tumba y se echó a llorar:
– Madre, madre, ¿por qué no me dejaste nada?
La madre respondió:
– Te dejé una varita. Lo que quieras, agítala y lo tendrás todo: un caballo, un carro y una granja entera.
La madre solo le ordenó que no hablara durante siete años.
Una vez, pasando por la ciudad, se cruzó con el rey, que iba en su carruaje. El rey le dijo:
– ¡Abre paso!
Él no se apartó. El rey volvió a gritar:
– ¡Abre paso!
Pero él solo silbó y se quedó quieto. Entonces el rey se quitó el cinturón y le golpeó tres veces. Él seguía de pie, silbando. El rey, furioso, cogió al hijo del mercader y lo encerró en prisión durante un año. La prisión estaba en la casa del rey.
El rey tenía tres hijas. La mayor le llevaba al hijo del mercader el desayuno, la segunda el almuerzo y la tercera la cena. A la tercera le gustaba mucho el hijo del mercader. Intentó de mil maneras hacerle hablar, pero no lo consiguió. Él solo silbaba, nada más.
Un día el rey condenó a sus tres hijas a ser devoradas por un dragón. La hija mayor llevó el desayuno a la prisión y dijo:
– Adiós, quizá no volvamos a vernos.
Cayó de rodillas y se echó a llorar, pero el hijo del mercader no dijo nada; solo silbó y se fue. A mediodía, a las doce, comió y agitó su varita: se abrió la puerta y aparecieron ante él un gran caballo, una espada y ropas hermosas. Montó a caballo y cabalgó hasta el mar. Miró: los criados del dragón empezaron a lanzar astillas de piedra y a decir:
– ¡Mira, la casa de tu padre está ardiendo! – para que se diera prisa en volver antes de que el dragón saliera del mar.
Pero él no les hizo caso y llegó al mar. Miró: del mar salía un dragón de cinco cabezas. El hijo del mercader le cortó todas las cabezas y salvó a la princesa de ser devorada. La princesa invitó al hijo del mercader a comer. Él dijo:
– Como y bebo en casa de tu padre – „už tris plėtis mati prajop“.
La princesa volvió a casa. Las otras dos princesas le preguntaron:
– ¿Quién te salvó del dragón?
La princesa dijo:
– Llegó un caballero en un gran caballo, le cortó al dragón todas las cabezas y me salvó. Dijo: „už tris plėtis mati prajop“.
El rey cogió su libro y se puso a buscar. Lo hojeó entero, pero no encontró tal nombre ni apellido.
Al segundo día le tocaba a la segunda princesa ir a ser devorada por el dragón. Le llevó el almuerzo al hijo del mercader a la prisión, cayó de rodillas, se echó a llorar y se despidió de él. Él no contestó nada, solo silbó y salió. Después de comer agitó la varita: se abrió la puerta y aparecieron un caballo, una espada y ropas. Montó a caballo y se fue. De nuevo los criados del dragón lanzaban piedras y decían:
– ¡Mira, la casa de tu padre arde, la casa arde!
Pero él, sin detenerse, llegó a la orilla del mar. Del mar salió un dragón de ocho cabezas. Le cortó todas las cabezas y salvó a la segunda princesa. La princesa dijo:
– ¡Ven a comer, por favor!
Él respondió:
– Como y bebo en casa de tu padre – „už tris plėtis mati prajop“.
La princesa volvió a casa. Su padre se alegró mucho y le preguntó:
– ¿Quién te salvó?
La princesa dijo:
– Un caballero espléndido. Dijo: „už tris plėtis mati prajop“.
El rey hojeó todo el libro y no encontró a nadie así.
Al tercer día le tocaba a la tercera princesa ir a la orilla del mar. Fue a la prisión a ver al hijo del mercader y oyó que rezaba en voz alta. Aun así entró. Abrió la puerta y él se lanzó hacia ella gritando:
– ¿Cómo te atreves a entrar mientras rezo? Pero si prometes no decirle a nadie que sé hablar, también te salvaré a ti del dragón.
La princesa lo prometió. Cuando ella se fue al mar, el hijo del mercader golpeó el suelo varias veces con la varita y enseguida aparecieron un gran caballo y ropas. Cabalgó hasta el mar y miró: salía un dragón de doce cabezas. El dragón dijo:
– Les cortaste las cabezas a todos mis hermanos, pero a nosotros no nos las cortarás.
Y él empezó a cortar, pero al cortar la última cabeza se hirió la mano. La princesa le puso un anillo y le vendó la mano con un pañuelo de seda. La princesa lo invitó a comer. Él volvió a decir:
– „už tris plėtis mati prajop“.
La princesa volvió a casa. El rey le preguntó:
– ¿Quién te salvó?
Ella dijo:
– Llegó un caballero alto, muy bien vestido.
El padre preguntó:
– ¿Lo invitaste a comer?
– Sí, pero no viene.
– Bueno, ¿y qué dice?
– „už tris plėtis mati prajop“.
El rey buscó en sus libros y encontró „už tris plėtis mati prajop“. Entonces fue a la prisión a ver al hijo del mercader, pero este dormía; a su lado tenía la espada y la brida, el anillo en la mano y la mano vendada con el pañuelo de seda. El rey cayó de rodillas, se echó a llorar y le dio las gracias por haber salvado a todas sus hijas. Luego llamó también a sus hijas. El hijo del mercader le dijo al rey:
– No soy digno de que un rey se incline ante mí.
– ¿Cómo no voy a inclinarme, si salvaste a mis hijas?
Entonces él dijo:
– Voy a ver a mi caballo.
Salió, acarició al caballo y, ¡zas!, se marchó cabalgando. El rey se asustó y cayó de rodillas, pero él dijo:
– No tengáis miedo, vuelvo enseguida: voy a ver a mi padre.
El rey le pidió que volviera y le prometió la mano de su hija. Él prometió volver. Encontró a su padre cuidando cerdos en una finca, se lo llevó y lo trajo ante el rey. Y entonces hubo boda. Yo también estuve allí. Me compraron unas botitas de cristal. Durante la boda heló; en cuanto salí afuera, se me rompieron las botitas, y aquí estoy, sentada en una silla, contando este cuento.
Fuente: Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 2 / surinko Jonas Basanavičius; parengė Kostas Aleksynas; įvadą parašė Leonardas Sauka; paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. Nr. 90. Traducción del lituano: Artihost.
Il était une fois un riche marchand. Il avait un fils. Quand le fils eut grandi, sa mère mourut. Elle ne lui laissa rien. Le fils alla sur sa tombe et se mit à pleurer :
– Mère, mère, pourquoi ne m’as-tu rien laissé ?
La mère répondit :
– Je t’ai laissé une petite baguette. Quoi que tu désires, agite-la, et tu auras tout : un cheval, une voiture et toute une ferme.
La mère lui ordonna seulement de ne pas parler pendant sept ans.
Un jour, traversant la ville, il croisa le roi qui passait en voiture. Le roi lui dit :
– Cède le passage !
Il ne céda pas. Le roi cria de nouveau :
– Cède le passage !
Mais il se contenta de siffler et resta planté là. Alors le roi ôta sa ceinture et le frappa trois fois. Il restait debout et sifflait toujours. Le roi furieux prit le fils du marchand et le mit en prison pour un an. La prison se trouvait dans la maison du roi.
Le roi avait trois filles. L’aînée apportait au fils du marchand son petit déjeuner, la deuxième son déjeuner, la troisième son souper. La troisième aimait beaucoup le fils du marchand. Elle essaya de toutes les façons de le faire parler, sans y parvenir. Il sifflait, rien de plus.
Un jour, le roi condamna ses trois filles à être dévorées par un dragon. La fille aînée apporta le petit déjeuner à la prison et dit :
– Adieu, peut-être ne nous reverrons-nous plus.
Elle tomba à genoux et se mit à pleurer, mais le fils du marchand ne dit rien ; il siffla et s’en alla. À midi, il mangea et agita sa baguette – la porte s’ouvrit, et devant lui apparurent un grand cheval, une épée et de beaux habits. Il monta à cheval et partit vers la mer. Il regarda : les serviteurs du dragon se mirent à jeter des éclats de pierre en disant :
– Regarde, le manoir de ton père brûle ! – pour qu’il se hâte de rentrer avant que le dragon ne sorte de la mer.
Mais il ne les écouta pas et arriva à la mer. Il regarda : de la mer sortait un dragon à cinq têtes. Le fils du marchand lui coupa toutes les têtes et sauva la princesse. La princesse invita le fils du marchand à dîner. Il dit :
– Je mange et je bois chez ton père – „už tris plėtis mati prajop“.
La princesse rentra à la maison. Les deux autres princesses lui demandèrent :
– Qui t’a sauvée du dragon ?
La princesse dit :
– Un chevalier est venu sur un grand cheval, il a coupé toutes les têtes du dragon et m’a sauvée. Il a dit : „už tris plėtis mati prajop“.
Le roi prit son livre et se mit à chercher. Il le feuilleta en entier, mais ne trouva ni ce nom ni ce prénom.
Le deuxième jour, la deuxième princesse devait aller se faire dévorer par le dragon. Elle apporta le déjeuner au fils du marchand en prison, tomba à genoux, pleura et lui dit adieu. Il ne répondit rien, siffla seulement et sortit. Après le repas, il agita sa baguette – la porte s’ouvrit, un cheval, une épée et des habits apparurent. Il monta à cheval et partit. De nouveau les serviteurs du dragon jetaient des pierres en disant :
– Regarde, le manoir de ton père brûle, le manoir brûle !
Mais il alla sans s’arrêter jusqu’au rivage. De la mer sortit un dragon à huit têtes. Il lui coupa toutes les têtes et sauva la deuxième princesse. La princesse dit :
– Viens dîner, je t’en prie !
Il répondit :
– Je mange et je bois chez ton père – „už tris plėtis mati prajop“.
La princesse rentra. Son père, tout heureux, demanda :
– Qui t’a sauvée ?
La princesse dit :
– Un chevalier magnifique. Il a dit : „už tris plėtis mati prajop“.
Le roi feuilleta tout le livre et ne trouva personne de ce nom.
Le troisième jour, la troisième princesse devait aller au bord de la mer. Elle alla voir le fils du marchand en prison et l’entendit prier à voix haute. Elle entra quand même. Elle ouvrit la porte, et il se précipita vers elle en criant :
– Comment oses-tu entrer pendant que je prie ? Mais si tu promets de ne dire à personne que je sais parler, je te sauverai toi aussi du dragon.
La princesse promit. Quand elle fut partie vers la mer, le fils du marchand frappa plusieurs fois le sol avec sa baguette – aussitôt apparurent un grand cheval et des habits. Il alla à la mer et regarda : un dragon à douze têtes en sortait. Le dragon dit :
– Tu as coupé les têtes de tous mes frères, mais les nôtres, tu ne les couperas pas.
Et il se mit à trancher, mais en coupant la dernière tête, il se blessa la main. La princesse lui passa une bague au doigt et lui banda la main avec un mouchoir de soie. La princesse l’invita à dîner. Il dit encore :
– „už tris plėtis mati prajop“.
La princesse rentra. Le roi demanda :
– Qui t’a sauvée ?
Elle dit :
– Un grand chevalier est arrivé, magnifiquement vêtu.
Le père demanda :
– L’as-tu invité à dîner ?
– Oui, mais il ne vient pas.
– Eh bien, que dit-il ?
– „už tris plėtis mati prajop“.
Le roi chercha dans ses livres et trouva „už tris plėtis mati prajop“. Alors le roi alla voir le fils du marchand en prison, mais celui-ci dormait ; près de lui se trouvaient l’épée et la bride, la bague à son doigt, et sa main était bandée avec le mouchoir de soie. Le roi tomba à genoux, pleura et le remercia d’avoir sauvé toutes ses filles. Puis il appela aussi ses filles. Le fils du marchand dit au roi :
– Je ne suis pas digne qu’un roi s’incline devant moi.
– Comment ne pas m’incliner, puisque tu as sauvé mes filles ?
Alors il dit :
– Je vais voir mon cheval.
Il sortit, caressa le cheval et hop – il partit au galop. Le roi prit peur et tomba à genoux, mais il dit :
– N’ayez pas peur, je reviens tout de suite : je vais voir mon père.
Le roi le pria de revenir et lui promit la main de sa fille. Il promit de revenir. Il trouva son père qui gardait les cochons dans un domaine, l’emmena et le conduisit chez le roi. Alors on célébra les noces. J’y étais aussi. On m’acheta de petites bottes de verre. Pendant les noces il gelait ; à peine sortie dehors, mes petites bottes se brisèrent – et me voici assise sur une chaise à vous raconter ce conte.
Source : Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 2 / surinko Jonas Basanavičius; parengė Kostas Aleksynas; įvadą parašė Leonardas Sauka; paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. Nr. 90. Traduit du lituanien par Artihost.
Жил-был богатый купец. Был у него сын. Когда сын вырос, умерла мать. Ничего она сыну не оставила. Пришёл сын на могилу и стал плакать:
– Матушка, матушка, почему ты мне ничего не оставила?
Мать отозвалась:
– Я оставила тебе прутик. Чего ни пожелаешь – взмахни им, и всё у тебя будет: и конь, и повозка, и целое хозяйство.
Только велела ему мать семь лет не говорить ни слова.
Однажды шёл он по городу и встретил короля, который ехал навстречу. Король говорит ему:
– Дай дорогу!
Он не уступает. Снова король крикнул:
– Дай дорогу!
А он только свистнул и стоит. Тогда король снял ремень и трижды его ударил. А он всё стоит и свистит. Разгневанный король взял купеческого сына и посадил его в темницу на год. А темница была в королевском доме.
Было у короля три дочери. Старшая носила купеческому сыну завтрак, средняя – обед, младшая – ужин. Младшей купеческий сын очень понравился. Уж она его и так, и эдак уговаривала заговорить, да не уговорила. Он только свистел, и больше ничего.
Однажды король присудил всех трёх дочерей на съедение змею. Старшая дочь отнесла в темницу завтрак и говорит:
– Прощай, может, больше не увидимся.
Упала на колени и заплакала, а купеческий сын ничего не сказал, только свистнул и ушёл. В полдень он поел, взмахнул прутиком – отворилась дверь, и появились перед ним большой конь, меч и красивая одежда. Сел он на коня и поскакал к морю. Смотрит – слуги змея стали бросать каменные осколки и говорить:
– Смотри, усадьба твоего отца горит! – чтобы он поспешил назад, пока змей не вылез из моря.
Но он не послушал и прискакал к морю. Смотрит – вылезает из моря змей о пяти головах. Купеческий сын срубил змею все головы и спас королевну. Королевна пригласила купеческого сына на обед. Он говорит:
– Я у твоего отца ем и пью – „už tris plėtis mati prajop“.
Королевна вернулась домой. Две другие королевны спросили её:
– Кто тебя спас от змея?
Королевна говорит:
– Прискакал один рыцарь на большом коне, срубил змею все головы и спас меня. Он сказал: „už tris plėtis mati prajop“.
Король взял книгу и стал искать. Перелистал её всю, но не нашёл такого имени и фамилии.
На второй день второй королевне надо было идти на съедение змею. Отнесла она купеческому сыну обед в темницу, упала на колени, заплакала и попрощалась с ним. Он ничего не ответил, только свистнул и вышел. Пообедав, взмахнул прутиком – отворилась дверь, появились конь, меч и одежда. Сел он на коня и поскакал. Опять слуги змея бросают камни и говорят:
– Смотри, усадьба твоего отца горит, усадьба горит!
Но он, не останавливаясь, прискакал на морской берег. Вылез из моря змей о восьми головах. Он срубил змею все головы и спас вторую королевну. Королевна говорит:
– Прошу на обед!
Он ответил:
– Я у твоего отца ем и пью – „už tris plėtis mati prajop“.
Королевна вернулась домой. Отец очень обрадовался и спросил:
– Кто тебя спас?
Королевна говорит:
– Такой прекрасный рыцарь. Он сказал: „už tris plėtis mati prajop“.
Король перелистал всю книгу и не нашёл такого человека.
На третий день третьей королевне надо было идти на морской берег. Пошла королевна в темницу к купеческому сыну. Слышит – он громко молится. Она всё равно вошла. Отворила дверь, а он бросился к двери и закричал:
– Как ты посмела войти, когда я молюсь? Но если пообещаешь никому не говорить, что я умею говорить, то и тебя спасу от змея.
Королевна пообещала. Когда она ушла к морю, купеческий сын несколько раз ударил прутиком о землю – тут же появились большой конь и одежда. Поскакал он к морю, смотрит – вылезает змей о двенадцати головах. Змей говорит:
– Ты всех моих братьев порубил, но нас не порубишь.
А он стал рубить, только, срубая последнюю голову, поранил себе руку. Королевна надела ему на руку перстень и перевязала руку шёлковым платком. Королевна пригласила его на обед. Он опять сказал:
– „už tris plėtis mati prajop“.
Королевна вернулась домой. Король спрашивает:
– Кто тебя спас?
Она говорит:
– Прискакал такой большой рыцарь, красиво одетый.
Отец спрашивает:
– Ты пригласила его на обед?
– Пригласила, да он не идёт.
– Ну, а что он говорит?
– „už tris plėtis mati prajop“.
Король стал искать в книгах и нашёл „už tris plėtis mati prajop“. Тогда король пошёл в темницу к купеческому сыну, а тот спал; рядом с ним лежали меч и уздечка, на руке перстень, и рука была перевязана шёлковым платком. Король упал на колени, заплакал и стал благодарить его за то, что он спас всех его дочерей. Потом позвал и дочерей. Купеческий сын говорит королю:
– Недостоин я, чтобы король передо мной кланялся.
– Как же мне не кланяться, если ты спас моих дочерей?
Тут он говорит:
– Пойду посмотрю на своего коня.
Вышел, погладил коня – и только его и видели. Король испугался, упал на колени, а он говорит:
– Не бойтесь, я сейчас вернусь: еду повидать отца.
Король просил его вернуться, обещал отдать за него свою дочь. Он пообещал вернуться. Нашёл своего отца, который пас свиней в усадьбе, забрал его и привёз к королю. Тут и свадьбу сыграли. И я там была. Купили мне стеклянные сапожки. На свадьбе ударил мороз, вышла я только во двор – и разбились мои сапожки, и очутилась я здесь, сижу на стуле да сказку рассказываю.
Источник: Lietuviškos pasakos įvairios. Kn. 2 / surinko Jonas Basanavičius; parengė Kostas Aleksynas; įvadą parašė Leonardas Sauka; paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. Nr. 90. Перевод с литовского – Artihost.
Pažiūrėkite keramikos skulptūrą, sukurtą pagal šią pasaką.
Projektas
Aukštaičių kultūros aktualizavimas kolektyvine instaliacija, jungiančia skirtingų autorių interaktyvias keramikos skulptūras ir pasakas vaikams.

Aukštaičių kultūros aktualizavimas interaktyviomis meninėmis priemonėmis „Gyvapasakis“ yra unikalus pasaulio mastu keramikos skulptūrų ir pasakų simpoziumas, kurio metu siekiama sukurti kolektyvinę interaktyvią instaliaciją, jungiančią skirtingų autorių keramikos skulptūras ir pasakas vaikams.
Simpoziumas vyksta nuo 2023 m. gegužės 19 iki birželio 29 d. Panevėžio mieste: Artihost erdvėje, UAB „Midenė“ dirbtuvėse, Pragiedruliuose, Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje ir Marijonų parke.
Simpoziume dalyvauja 5 keramikai – skulptoriai – edukatoriai: Eugenijus Čibinskas, Kęstutis Krasauskas ir Vilmantė Žegulytė-Dvareckė iš Panevėžio, Giedrė Baltakytė iš Vilniaus, Noe Kuremoto iš Japonijos, profesionali istorijų žodžiu pasakotoja bei pasakojimo meno mokytoja Milda Varnauskaitė, Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovė ir pasakų ekspertė dr. Jūratė Šleponytė, Panevėžio kraštotyros muziejaus etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė.
Simpoziumas atkreipia dėmesį į sakytinės lietuvių kalbos išsaugojimo vertę ir meno prieinamumą interaktyviomis priemonėmis. Projekto metu įrengiama saugiam žaidimui pritaikyta, pasaką patirti kviečianti kultūrinė laisvalaikio erdvė. Menininkai kuria penkias (garsines) keramines kompozicijas / skulptūras, kviečiančias patirti pasaką per vizualiai išreikštą jos vaizdą, pasitelkiant Aukštaitijos regiono tautosaką.
Artihost – šiandien apsistok, pasidarbuok ir apsilankyk spektaklyje ar galerijoje, rytoj pradėk nuo jogos, susipažink su keliautojais iš viso pasaulio ir patyrinėk meno ir kultūros žemėlapį Panevėžyje. Laukiame jūsų arti Autobusų stoties ir Laisvės aikštės ir turime jums klausimą refleksijai „What kind of ART I HOST?“

Artihost
Savanorių a. 12
Centrinis įėjimas, 3 aukštas
Panevėžys
Tel.: +370 622 58334
hello@artihost.eu
Tripadvisor●●●●●●●●●●4.9 / 57 reviews



Events, Erasmus+ projects, residencies and hostel news from Panevėžys.