Close
Artihost rezidencija
Projektas “kai erdvės vėl atgyja”
Muzikinis perfomansas Konservų fabriko kiemelyje
Artihost rezidencija buvo unikalus ir nepakartojamas gyvenimo įvykis, kuris man suteikė patirties, apdovanojo gilesne empatija, nauju gyvenimo draugu, ir suteikė galimybę pažinti naują miestą.
Rezidencija prasidėjo 2021 gruodžio gale, nuo susipažinimo su erdve, kurioje gyvensiu, susipažinimo su mano bendra-kūrėja ir bendražyge Stefania Pasare ir, žinoma, Panevėžio miestu. Iki tol nebuvau tokį ilgą laiką praleidusi Panevėžyje. Todėl tai buvo naujas nuotykis, nauja kūrybinė ir asmeninė patirtis mano gyvenime.
Su rezidencijos įkūrėju Justinu Brikiu aplankėme Panevėžio apylinkes, miesto įžymias ir svarbias erdves, menininkus, kurie jau kuria ir taip keičia Panevėžį, taip pat jau sukurtas meno instaliacijas. Tai buvo pažintis atvėrusi mums Panevėžio jautriausias puses. Apsilankę pas prodiuserę Vaida Andrijauskaitę ir foto menininką Dan Hourmet, susipažinome su jų planais, idėjomis ir jau įgyvendintomis projektais. Apsilankius parodoje „Dabarties Ekranas“, aš ir mano kolegė rezidentė iš Rumunijos, iš karto pajutome ryšį su šia instaliacija ir supratome, jog Panevėžio identiteto dalis – tai pramoninė miesto istorija. Panevėžio vis dar veikiantys pramoniniai fabrikai, o taip pat jau apleistos buvusių fabrikų erdvės – tai miesto istorija, miesto
Inspiruota mūsų apsilankymo pramoninėse miesto erdvėse, pokalbių su vietiniais Panevėžio gyventojais, nusprendžiau tyrinėti Panevėžio Konservų fabriko erdvę ir susitikti su buvusiais fabriko darbuotojais. Aplankiusi Panevėžio konservų fabriko erdves, vidinį kiemą, supratau jog tai itin svarbi, tiek geografiškai, tiek istoriškai, miesto erdvė, kuri yra pačiame miesto centre, ir yra energetinis ir istorinis miesto centras. Pradėjau vystyti miesto Identiteto temą ir ieškoti ryšių tarp dabartinio Panevėžio ir sovietiniu metu gyvavusio Panevėžio. Atradau, jog daugelis žmonių save tapatino su savo darbu pramoniniuose pastatuose, savo tuometine bendruomene. Šie žmonės buvo jungtis, kuri sugebėjo aprūpinti miestą būtiniausiais ištekliais ir tuo pačiu jautė, koks buvo tuometinis miesto ritmas, miesto identitetas. Tai šiuo metu labai svarbu, įžengus į naujo, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo etapą, praėjus trisdešimčiai metų po daugelio Pramonės įmonių uždarymo, atsigręžti ir pasikalbėti su žmonėmis, kurie buvo svarbūs miesto plėtrai, tobulėjimui, gamybai. Kokią svarbią vietą mūsų istorijoje užima šie žmonės, kokie jų prisiminimai, kaip jie mato kaitą? Kaip jie mato senąsias erdves ir jų panaudojimo galimybes? Šis dialogas tarp kartų yra būtinas tiek Panevėžio miesto gyventojams tiek tiems, kurie atvyksta į Panevėžį. Ką mes išmokstame iš praeities ir kokią žinią ji gali mums perduoti? Ką perduoda mums apleisti pastatai, kurie kadaise buvo pritaikyti pramonės gamybai? Kokias paslaptis saugo tokių erdvių sienos?
Viešojoje erdvėje, paskelbus, jog ieškome buvusių konservų fabriko darbuotojų, šią užklausą peržiūrėjo beveik aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių. Į užklausą atsiliepė per dvidešimt žmonių. Iš dvidešimties su kuriais susisiekiau, su manimi pasikalbėti išdrįso šeši.
Aš pasikalbėjau su buvusiais darbuotojais, kurių visų amžius siekė apie 70
Respondentas A užėmė aukštas pareigas konservų fabrike nuo 1980-ųjų iki 1990-ųjų metų. Pasakojo apie visoje Lietuvoje buvusį prekių deficitą, apie pasikeitusį Panevėžio miestą, ir apie melancholiją buvusioms prekybos vietoms, kurios virto naujomis. Viena iš nedaugelio parduotuvių, kuri išlaikė savo vietą ir prekių pasiūlą yra Panevėžio centrinė pieno produktų parduotuvė.
Respondentas papasakojo, jog Konservų Fabrikas buvo vienas mažiausių fabrikų sovietų sąjungoje, įsikūręs strategiškai nepalankioje Panavėžio vietoje, pačiame centre. Tačiau pats KF buvo vienintelis visoje tarybinėje Lietuvoje kuris gamina konservuotus žirnelius. Konservų Fabrikas neturėjo savo šiluminių tinklų, todėl juos dalinosi su Kalnapilio fabriku. Taip pat nurodė, jog didžioji dalis produkcijos vyko į Sovietų sąjungos karštuosius centrus – Maskvą ir Sankt-Peterburgą, todėl Lietuvoje esančios prekyvietės gaudavo tik dalį pagamintų žirnelių ir kitų konservuotų daržovių ir vaisių. Fabrikas apie 1970uosius trumpam buvo paskirtas gaminti saldainius „Korovka“ (liet. Karvutė). Respondentas pasidalino ir algomis, kurias uždirbdavo darbuotojai – apie 70 rublių uždirbdavo žemesnes pareigas užimantys darbuotojai pvz. valytojai. O aukštesnėse pareigose dirbantys uždirbdavo apie 110 -150 rublių.
Respondentas B dirbo konservų fabrike trisdešimt metų ir papasakojo apie darbotvarkę, pareigas, ir kasdienybę fabrike. Fabriko darbuotojai dirbo trimis pamainomis, kiekvienas užėmė skirtingą rolę, ir privalėjo rūpintis kiekviena daržove ir vaisiumi, nes jų galiojimo laikas buvo labai ribotas. Patys jautriausi laikui buvo žirneliai.
Respondentas B pasakojo, jog pagrindinė užduotis gavus žirnelius iš vietinių ūkių, buvo išsaugoti jų šviežumą, tikrinti vandenį, kuriame žirneliai laikomi. Technologinės srities profesionalai – laborantai, buvo atsakingi už žirnelių tikrinimą, tačiau turėjo drauge dirbti su gamybos komanda. Žirneliai sandėlyje galėti būti laikomi tik septynias valandas, kad nesugestų. Konservų fabriko darbuotojai itin dažnai bendradarbiavo, turėjo šiltus ir gerus tarpusavio santykius. Net jeigu keli darbuotojai pereidavo į kitą darbovietę, jie palaikydavo ryšį. Taip pat pasakojo, jog Konservų fabrike dirbo daugiau moterų, negu vyrų. Nemažai darbuotojų buvo Kranto g. gyventojai. Respondentas B pasakojo, jog iki 1940-ųjų Konservo Fabriko erdvė buvo spirito darykla, kuri vėliau pervadinta „Skanėstu“, ten buvo gaminami saldainiai. Nuo 1954 metų pradėta gaminti konservus.
Respondentas C papasakojo, jog Konservų fabrikas turėjo jam priklausiusios žemės, kuri anksčiau driekėsi ten, kur yra dabartinė Maximos teritorija. Ten buvo auginami patisonai, agurkai, baklažanai ir braškės. Tai nebuvo didelis ūkis ir produkcija, kurią pagamindavo iš šių vaisių ir daržovių nebuvo labai didelė. Konservų fabrikas dalyvaudavo įvairiose maisto gamybos ir produkcijos parodose Bulgarijoje, Vengrijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje. Apie 90% Konservų fabriko produkcijos buvo siunčiama į Rusijos teritoriją. Taip pat, vaisiai ir daržovės buvo perdirbami į uogienes ir marinatus pagal sezonus. Uogienės buvo gaminamos iš bruknių, spanguolių, braškių ir vyšnių uogų. Tik iš prasčiausių uogų buvo gaminamas džemas. Žiemą būdavo itin didelė paklausa marinuotiems agurkams ir pomidorams.
Korespondas D papasakojo apie Pomidorų pastą, kuri buvo atvežama iš dviejų šalių – Vengrijos ir Rusijos. Pomidorų pasta, kuri buvo atvežama iš Vengrijos buvo labai skani ir aukštos kokybės, dėl to iš jos gaudavosi itin geras pomidorų padažas. O pomidorų pasta iš Rusijos, nebuvo tokia skani todėl ir padažas nesigaudavo itin gardus.
Respondentas E pasakojo, jog gyveno Kranto g. ir vaikystę praleido žaisdamas prie konservų fabriko. Pasakojo, jog darbuotojai buvę labai draugiški. Jis dažnai juos matydavęs einant į darbą ir iš darbo. Kartais vaikai bėgdavo prie vieno iš KF langelių, kur darbuotojos vaikams duodavo paragauti šviežiai pagamintų sulčių. Tai buvo pastatas aplink kurį visada būdavo žmonių, tai buvo dažna susitikimų erdvė, labai mėgstama vietinių gyventojų. Čia buvo gera praeiti, vaikai žaibdavo aplink Konservų Fabriko teritoriją. Respondentas E dalinasi, jog dažnai prekybos vietose išvysdavo tik labai mažą dalį Konservų Fabrike pagaminamų produktų.
Repondentas F dirbo pagal specialią sutartį konservų fabrike ir buvo atsakingas už meninę ir estetinę produkcijos pristatymo dalį. Anksčiau buvo naudojami teptukai ir dažai, bet purškiami dažai, kad padaryti plakatus Konservų Fabriko produkcijai. Etiketės buvo daromos spaustuvėje, jau meninkų sumodeliuotais pavyzdžiais. Etiketėse pavadinimai būdavo užrašomi ir lietuvių ir rusų kalbomis. Kartais kontraktiniai darbuotojai gaudavo ir šviažiai pagamintų obuolių sulčių. Būtent mano respondentas gaudavo sulčių parsinešti namo. Respondentas prisimena KF kaip itin triukšimngas, kur dažnai girdėjosi ritmingas konvejerio garsas.
Autorius: Agnė Nemanytė
Kranto Gatvės palikimas
Konservų Fabrikas
Mano istorija klampi
Kaip vaisių tyrė
Mano istorija tvirta,
Kaip mūras
Ar
Kaip žmogaus tikėjimas
Aš raudonų plytų
Mūrinis vaiduoklis
Nuo išmylėto
Iki
Apleisto
Du šimtai dvidešimt du
Darbuotojai
Ir jų likimai
Atėjo, rūpinosi, skaičiavo, Ragavo
Matavo.
Kas atsitiks man?
Aš pačioje miesto širdyje.
Solo:
Gimiau 1944 metais Respublikos g. 11
Mane pavadino
Choras kalba:
„Valtybinio konditerijos ir vaisių perdirbimo tresto Panevėžio skyriaus įmone“
Solo:
Aš gaminau saldainius, grūdų kavą,
Turėjau net vaisių viryklą ir pagalbinį ūkį –
Sakoma, tai prabanga.
Vaisių virykloje virė įvairių daržovių, uogų ir vaisių tyrės.
Antras solo:
Perėjau gyventi į buvusios degtinės pilstytutės erdves
Dabar čia garuoja tik vaisiais ir daržovės
Tik tiek alkoholio
Kiek lieka
Rauge
O dar Šiluminiai tinklai man atėjo
Iš Kalnapililo alaus daryklos
Nes čia neturėjau erdvės ir jėgos
Trimis pamainomis atvyksta
Darbuotojai
Darbuotojos
Devyniomis pamainomis
Praeina vaikų būriai
Pro langelį
Kartais
Jiems
duodu sulčių
Vienas mažiausių fabrikų
O čia –
Žalieji sūdyti Žirneliai
Vieninteliai Lietuvoje
Gaminame
Žirnelius
Juos surenka iš vietinių tarybinių ūkių
Ir atveža mums
Mes juos plaunam
Tausojam
Matuojam
Fasuojam
Konservuojam
O Tulpių mikrorajonas buvo…
Sodas
Kur augo daržovės ir vaisiai
Va taip!
Patys mieliausi Patisonai,
Agurkai, baklažanai, braškės
Ir dar kartą
Raudonos Braškės.
Vieną rytą Pomidorai atkeliavo iš Vengrijos.
Kitą rytą gavosi pati geriausia pomidorų tyrė.
Vasarą – sultys
Morkos, obuoliai, uogos
O žiemą Marinuoti
Agurkai ir Pomidorai
Laborantai viską patikrindavo
Žirneliai gyvena labai trumpai
Tad nepamiršk
Patikrink
Kelis kartus
Ir vėl
Patikrink
Žirneliai švieži
Brangu pagaminti
Mano mažose
Patalpose
Išvežioti
Ir technika pasidarė sena
Be atnaujinimo
Laikas ėjo
O fabrikas netobulėjo
Ir atrodė staiga
Bet Uždarė mane
Tuoj bus trisdešimt metų
Kaip stoviu
Čia
Kas atsitiks man?
Visos libreto naudojimo teisės priklauso Agnei Nemanytei, be autorės leidimo negalima naudoti
